Dauguma sako, kad myli Dievą arba kad Jį myli. Bet kokią meilę iš tikrųjų jaučia dauguma? Juk yra įvairių meilės rūšių. Kaip tai suprasti? Pažiūrėkime.

Kaip jau kalbėjome apie meilę, jos yra įvairių rūšių. Tėviška, motiniška, broliška, vaikiška, sutuoktinių ir netgi gyvulinė. Tai tik keletas pavyzdžių. Taigi, apie meilę kalbama kaip apie gerą valią arba kaip apie nuosavybę ir troškimą. Tačiau yra tikroji meilė, kuri nesiekia savo pačios interesų. Ir ji kyla ne iš žmogaus širdies, nei iš žemiškosios sferos, bet iš Šviesos Tėvo.

Ši nežemiška meilė buvo suteikta visiems, bet ne visi jos nori. Nes ji buvo supainiota su jausmu, kuris juos valdo, ir laikoma vienkrypčiu keliu; kitaip tariant, ji ateina iš Dievo, ir žmonės mano, kad niekas neturi nieko daryti, norėdamas įsigyti ar pasisavinti šią meilę, nors iš tiesų ją reikia puoselėti, praktikuoti ir išsaugoti.

Meilė, kurios Dievas reikalauja iš žmogaus, pirmiausia yra paklusnumas Jam, laikantis Jo įsakymų, kurie ir yra Jo meilė. Iš čia kyla visos kitos meilės rūšys, tokios kaip broliška, sutuoktinių ir vaikų meilė. Nes jei žmogaus viduje neveikia Dievo meilė, visos kitos meilės rūšys tampa ne daugiau kaip vaikišku jausmu.

Todėl Dievo įstatyme yra pirmoji Jo meilės Jam dalis, kuri atitinka paklusnumą pirmiesiems keturiems Dekalogo įsakymams. Toliau eina kiti šeši įsakymai, susiję su artimu. Jie išdėstyti pradedant nuo pagarbos tėvams, prilyginant juos Kūrėjui paklusnumo atžvilgiu; būtent dėl to, kai vienas vyras kreipėsi į Jėzų, klausdamas, koks yra pirmasis ir didžiausias įsakymas, arba ką daryti, kad paveldėtų amžinąjį gyvenimą, Jis pirmiausia paminėjo meilę Dievui, o tik po to – meilę artimui.

Taigi Dievas nenori meilės, pagrįstos jausmais ar geranoriškumu, bet nori meilės, kurią Jis perteikia per Bibliją, kuri atitinka Jo įstatymą arba įsakymus – Dekalogą. Tai ir yra Jo meilė. Jono 15:9 pabaiga ir 10.

Oli Prestes
Misionierius