Pagal dieviškąjį mokymą laikas neturėtų būti skaičiuojamas taip, kaip žmonių chronologijoje. Šventoji Biblija, tikinčiųjų tikėjimo taisyklė, moko to, kas būtina, kad eitume teisumu ir gyventume šventai – juk be šventumo niekas nepamatys Dievo.
Kai Dievas sukūrė dangaus kūnus, Jis tarė: „Tebūnie šviesuliai dangaus skliaute, kad atskirtų dieną nuo nakties; ir tebūnie jie ženklais, nustatytų laikų, dienų ir metų žymėjimais. Ir tebūnie jie šviesuliais dangaus skliaute, kad apšviestų žemę.“ Ir taip įvyko. Ir Dievas sutvėrė du didžiuosius šviesulius: didesnįjį šviesulį, kad valdytų dieną, ir mažesnįjį šviesulį, kad valdytų naktį; ir sutvėrė žvaigždes. Ir Dievas juos pastatė dangaus skliaute, kad apšviestų žemę, kad valdytų dieną ir naktį, ir kad atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas pamatė, kad tai buvo gera.“ (Pr 1, 14–18).
Taip pat, kai Jis sukūrė visatą su viskuo, kas joje yra, Jis žymėjo laiko tarpus taip: buvo vakaras ir rytas – pirmoji diena; buvo vakaras ir rytas – antroji diena, ir taip iki šeštosios dienos (Pr 1).
Bibliniai laikotarpių apibrėžimai
Vakaras: Laikotarpis, einantis prieš rytą. Paprastai trunka 12 valandų ir vadinamas sutemomis, dienos vakaru, nakties tamsa ir tamsybe (Patarlių 7:9). Jis tęsiasi nuo vienos dienos saulėlydžio iki kitos dienos saulėtekio.
Diena: Laiko tarpas tarp dviejų saulėlydžių, kuris paprastai trunka 24 valandas (Kun 23:32).
Ryte: 12 valandų trukmės laikotarpis, apimantis dvi naktis, du vakarus arba laikotarpį nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Jis taip pat vadinamas diena (Jn 11:9).
Prieš visatoje atsirandant šviesai, buvo tamsa. Taigi 24 valandų cikle naktis eina prieš dieną.
Šiandieninis dienos skaičiavimo būdas – nuo vidurnakčio iki vidurnakčio – nėra teisingas, ir tai buvo pranašauta Danieliaus: „Jis kalbės prieš Aukščiausiąjį, skriaus Aukščiausiojo šventuosius ir stengsis pakeisti laikus bei įstatymą“ (Dan 7:25, pirmoji ir antroji dalys).
Jei diena prasidėtų vidurnaktį, tuomet naktis truktų tik šešias valandas, o diena – aštuoniolika valandų, nors Jėzus teigė, kad ji trunka dvylika (Jn 11:9). Kaip diena gali prasidėti vidurnaktį? Kas nežino laiko, tas negali tinkamai pašventinti Viešpaties dienos. Pagal Dievo tautai duotą nurodymą, sabatas turi būti laikomas nuo saulėlydžio iki saulėlydžio. Dieną, šviesiąją 24 valandų ciklo dalį, pagal šiuolaikinę žmonių chronologiją, laikoma prasidedančią 6 val. ryto ir baigiančiąsią 18 val., tačiau teisinga ją skaičiuoti nuo saulėtekio iki saulėlydžio.
Neemijo atkurtas šventės laikymasis
Kai Neemijas siekė ištaisyti tautos padarytą nusižengimą, susijusį su laiko laikymusi, vos tik nakties šešėlis pasiekdavo Jeruzalės vartus, jis įsakydavo uždaryti miesto vartus. Perrašysime tekstą, kad geriau suprastume, kaip turėtume elgtis ir mes:
„Tomis dienomis mačiau Judėjoje žmones, kurie šeštadienį mindavo vynuogių spaudimo duobes ir vežė ryšulius, kuriuos nešė ant asilų; taip pat vyną, vynuoges ir figus bei visokio pobūdžio krovinius, kuriuos šeštadienį vežė į Jeruzalę; ir aš protestavau prieš juos tą dieną, kai jie pardavinėjo maisto produktus. Taip pat mieste gyveno tiriečiai, kurie atsiveždavo žuvį ir visokias prekes, kurias šeštadienį parduodavo Judo vaikams ir Jeruzalėje. Aš susiginčijau su Judo didžiūnais ir jiems pasakiau: „Kokį blogį darote, šventvagiai šeštadienį? Argi jūsų tėvai taip nedarė, ir argi mūsų Dievas neužtraukė visos šios nelaimės ant mūsų ir ant šio miesto? O jūs dar labiau padidinsite Jo rūstybės ugnį prieš Izraelį, paniekindami šabo dieną. Taigi, kai prie Jeruzalės vartų dar prieš šeštadienį ėmė temti, mano įsakymu vartai buvo uždaryti; liepiau jų neatidaryti, kol nesibaigs šeštadienis; prie vartų pastatiau keletą savo tarnų, kad šeštadienį į miestą nepatektų jokių krovinių. Tada prekybininkai ir visų prekių pardavėjai vieną ar du kartus praleido naktį už Jeruzalės ribų. Todėl aš jiems paprieštaravau ir pasakiau: „Kodėl praleidžiate naktį prie sienos? Jei tai pakartosite, imsiuosi jūsų. Nuo tos dienos jie nebeateidavo šeštadienį.“ (Neh 13:15–21).
Anksčiau užrašyti dalykai buvo užrašyti mūsų pamokymui.
Jei krikščionis nežino laiko ir būdo, nes viskam yra laikas ir būdas, jis negali pasiekti tobulumo meilėje ir nebus tobulas žmogus, kaip to reikalauja Dievas (Mt 5:48, 2 Tim 3:17 ir Kol 3:14). Jis sulauks Viešpaties priekaišto, kuris sako: „Aš neradau tavo darbų tobulų Dievo akyse“ (Apr 3:2). O šie darbai yra teisumo darbai, meilės, apie kurią kalbėjo Jonas (1 Jn 3:18).
Šeštadienio gerbimas ir laikymasis
Kaip Dvasia apreiškė Izaijui, Viešpaties šeštadienį neturėtume užsiimti niekuo materialiu, žiūrėkite:
„Jei savo koją nukreipsi nuo sabato, kad mano šventą dieną nedarytum savo valios, ir jei vadinsi sabatą malonumu, o Viešpaties šventą dieną – garbinga, ir gerbsi jį, nesekdamas savo keliais, nesistengdamas daryti savo valios ir nekalbėdamas savo žodžių, tada džiaugsiesi Viešpačiu, ir Aš leisiu tau joti per žemės aukštumas, ir maitinsiu tave tavo tėvo Jokūbo paveldėjimu; nes Viešpaties lūpos tai pasakė.“ (Iz 58, 13–14).
Ir kaip praeityje, taip ir dabar tą dieną neturėtume virti maisto, nes taip teigia Šventasis Raštas:
„Šešias dienas dirbsite, bet septintoji diena jums bus šventa, iškilmingas poilsio sabatas Viešpačiui; kiekvienas, kuris tą dieną atliks kokį nors darbą, bus nubaustas mirtimi. Sabato dieną nė vienoje iš savo gyvenamųjų vietų neuždegsite ugnies.“ (Iš 35:2–3).
Yra manančių, kad ši nuostata buvo skirta praeities Izraeliui, kai ugnies uždegimas reikalavo fizinės jėgos. Tačiau Dievas nesikeičia. Net prieš tai, kai Jo įstatymas buvo patvirtintas Sinajaus kalne, Dievas taip tarė: „Kiek dar ilgai atsisakysite laikytis mano įsakymų ir įstatymų?“ (Iš 16:28). O dar anksčiau Mozė tautai buvo nurodęs taip:
„Štai ką sako Viešpats: Rytoj yra poilsio diena, Viešpačiui šventas sabatas; ką norite kepti krosnyje, tą kepkite, o ką norite virti vandenyje, tą virkite vandenyje; o viską, kas liks, atidėkite sau, saugodami rytojui“ (Iš 16, 23).
Atkreipkime dėmesį, kad jie turėjo kepti arba virti, o tai, kas iš to liks, turėjo būti atidėta Šeštadieniui. Taigi maistas turėjo būti laikomas jau paruoštas vartoti.
Šiandien turime kur kas geresnes sąlygas laikytis Šeštadienio. Mūsų viryklės veikia dujomis, turime šaldytuvą, šviesą, elektrą ir vandentiekį. Ir net ten, kur šių išteklių nėra, su gera valia galima laikytis Šeštadienio, juk tai bus mūsų meilės Jėzui įrodymas (Jn 14:15). Išskyrus šeštadienį, galime daryti viską, kas būtina, t. y. iki penktadienio saulėlydžio arba po šeštadienio saulėlydžio, nes tikime, kad viskas prisideda prie gero tiems, kurie myli Dievą (Rom 8:28). „O kas mus atskirs nuo Dievo meilės?“ Alkis, nuogumas? Niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės, Jo įsakymų laikymosi (Rom 8:35).
Kaip matėme iš Viešpaties valios, apreikštos per Izaiją, Jo šventą dieną neturėtume siekti vykdyti savo valios nei sakyti savo pačių žodžių (Iz 58:13).
Tačiau yra prieštaraujančiųjų, kurie tvirtina, kad Viešpaties sabatas nėra Viešpaties diena; jie remiasi klaidingais motyvais; jie nesiremia tiesa, nes juose nėra tiesos. Jie sako, kad dabar Viešpaties diena yra sekmadienis, remdamiesi savo skaičiavimais ir spėjimais, kad Jėzus prisikėlė tą dieną. Kas taip mąsto ir tiki, tas nėra tinkamai išmokytas Dievo žodžio.
Kadangi Dievo įsakymų priėmimas yra būtina sąlyga norint įgyti išminties, pasiekti Viešpaties baimę ir rasti „Dievo pažinimą“, tas, kuris nepriima Jo įsakymų, neįgyja nei išminties, nei Viešpaties baimės, nei Dievo pažinimo (Patarlių 2:1–6, 28:7–9 ir 10:8).
Bažnyčiose, kurios nesilaiko Dievo įsakymų, gausu doktrininių klaidų, taip pat tas, kuris nesilaiko Jo įsakymų, nesupranta Dievo žodžių, nes tai yra būtina sąlyga tam suprasti. Kai kurios bažnyčios, nors ir turi įsakymus, jų nesilaiko, todėl nemyli Dievo (Jn 14:21 ir 15:9–10).
Jėzus mylėjo pasaulį ir įrodė tą meilę miręs už mus; dabar Jis reikalauja, kad ir mes įrodytume savo meilę, sakydamas: „Jei mane mylėsite, laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15). Jis myli tik tuos, kurie Jį myli (Patarlių 8:17, p. dalis). O Šventoji Dvasia atskleidžia, kad mes esame bepročiai dėl Kristaus meilės (1 Kor 4:10). Ir: „Niekas nesuklaidinkite savęs. Jei kas iš jūsų laiko save išmintingu šiame pasaulyje, tebūnie beprotiškas, kad taptų išmintingas“ (1 Kor 3:18).
Septintoji savaitės diena ar viena diena iš septynių?
Kai Viešpats sukūrė dangų ir žemę, Jis nustatė laiko vienetus: savaitę, mėnesius ir metus. Septynių dienų savaitę, trisdešimties dienų mėnesį ir dvylikos mėnesių metus.
Išvesdamas Izraelio tautą iš Egipto, Jis nustatė Abibo mėnesį kaip pirmąjį mėnesį Savo tautai. Šis mėnuo šiandien atitinka laikotarpį nuo kovo iki balandžio, apimantį dalį vieno ir dalį kito mėnesio.
Savaitės dienas Viešpats pavadino: pirmąja, antrąja, trečiąja, ketvirtąja, penktąja, šeštąja ir septintąja. O šią savaitės dieną Dievas pavadino sabatu, nes tą dieną Jis ilsėjosi, todėl ją pašventino ir palaimino.
Pašventinimas reiškia atskyrimą. Taigi Jis tą dieną atskyrė poilsiui ir dėl to ją palaimino. Jo sabatas yra nustatytas: tai septintoji savaitės diena. Tuo tarpu izraelitų sabatai buvo kintami, t. y. jie skyrėsi, nes pirmoji ir paskutinė Viešpaties nustatytų švenčių dienos tekdavo skirtingomis savaitės dienomis, būdamos „iškilmingais“ arba šventiniais sabatais (Kun 23:32 ir nuorodos).
Septintosios dienos sabatas yra tvarka, o sabatas kas septynias dienas – netvarka. Įsivaizduokite, jei kiekvienas žmogus eitų į susirinkimą skirtingą dieną ir siektų pailsėti savo nuožiūra.
Net Dievo nustatytuose šeštadieniais, kuriuos Jis vadino „jūsų šeštadieniais“, vyravo tvarka. Pakanka atidžiai perskaityti tekstus. Jų laikai buvo nustatyti per vienerių metų laikotarpį. Dievo nustatyti dalykai yra išmintingi, o Jis yra tobulas.
Yra tokių, kurie, norėdami jo nesilaikyti, remiasi šiuo Jėzaus pasakytu sakiniu: „Mano Tėvas dirba iki šiol, ir aš taip pat dirbu“ (Jn 5, 17), taip pat tuo, ką pasakė apaštalas Paulius: „nes dirbdami dieną ir naktį, kad nebūtume našta nė vienam iš jūsų“ (1 Tes 2, 9). Tačiau jie pamiršta, ką taip pat pasakė Mokytojas: „Dirbkite ne dėl gendančio duonos, bet dėl to, kas išlieka“ (Jn 6, 27).
Jėzaus darbas buvo tarnystė, tokia pat turėtų būti ir pašauktųjų. Taigi šį darbą galima dirbti dieną ir naktį, kaip ir Tėvas.
Pranašų ir apaštalų vartota kalba atitiko Dievo Šventajame Rašte vartojamą kalbą, nes jie buvo Jo įkvėpti ir veikė kaip Jo atstovai. Taigi, kai Raštuose sakoma, kad Petras ir Jonas užlipo į šventyklą melstis, nurodoma, kad buvo devintoji valanda. O ši valanda yra ta, kurią vadina penkiolika valandų arba trečia popietės valanda. Tačiau, kadangi saulė teka ryte, o diena susideda iš dvylikos valandų, todėl devintoji valanda yra ta, kurią pagal dabartinę chronologiją įprasta vadinti trečia popietės valanda arba penkiolika valandų.
Kai Jonas buvo Patmoso saloje ir rašė Apreiškimo knygą, jis pasakė: „Ir aš buvau paimtas Dvasioje Viešpaties dieną...“ (Apr 1, 10). Ši įkvėpta kalba yra ne kas kita, kaip ta pati, kurią Dievas įkvėpė Izaijui, kuris rašė: „Jei vadinsi sabatą malonumu ir šventąja Viešpaties diena, ir gerbsi jį, nesekdamas savo keliais, nesiekdamas vykdyti savo valios ir nekalbėdamas savo žodžių, tada džiaugsis Viešpačiu, ir aš leisiu tau joti per žemės aukštumas, ir maitinsiu tave tavo tėvo Jokūbo paveldėjimu; nes Viešpaties lūpos tai pasakė“ (Iz 58, 13–14). Būtent tai ir padarė apaštalas – pavadino sabatą Viešpaties diena.
Dievui laikas gali apimti: dvylika valandų, vieną dieną, vienerius metus, tūkstantmetį, arba tam tikrą laiko tarpą ar progą. Taigi, Jo diena taip pat gali būti Jo sabatas, Jo atėjimo diena arba tam tikras laiko tarpas. Tačiau iš konteksto aišku Jo ketinimas, nes Jo Dvasia mumyse leidžia mums tai suvokti – juk Ji persmelkia viską, net Dievo gelmes (1 Kor 2:10).
Kai kurie mano, kad dėl to, jog Viešpats kalba apie tėvą Jokūbą, Jis kreipiasi į vardinę Izraelį arba Palestinos Izraelį. Bet pažvelkite, ką sako apaštalas Paulius:
„Tačiau Jeruzalė, kuri yra iš aukštybių, yra laisva; ji yra mūsų visų motina. Nes parašyta: ‚Džiaukis, nevaisingoji, kuri negimdo; džiaukis ir šauk, tu, kuri negimdo; nes vienišosios vaikai yra gausesni už tos, kuri turi vyrą. O mes, broliai, esame pažado vaikai, kaip Izaokas. Taigi, broliai, mes esame ne vergės, o laisvosios vaikai“ (Gal 4:26–28, 31).
Taigi mes, tikintieji, esame palikuonys, pažadėti Abraomui, iš kurio kilę patriarchai, ir Izaokas, Jokūbo tėvas, pažado sūnus, kaip ir mes, kurie buvome pažadėti Abraomui ir kurių gausa prilygsta dangaus žvaigždėms ir jūros smiltims (Pr 15:5, 22:17 ir 32:12).
Tačiau yra tokių, kurie sako, kad niekas negali laikytis Įsakymų ir kad nėra nė vieno teisiojo. Tačiau dar prieš įstatymams būnant duotiems Sinajuje, Šventajame Rašte rašoma, kad Abraomas laikėsi Viešpaties įsakymų. Ir pats Dievas tai pasakė, žiūrėkite:
Ir Viešpats tarė: „Argi aš paslėpsiu nuo Abraomo tai, ką darau, juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, ir juo bus palaimintos visos žemės tautos?“ Nes aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs, kad jie laikytųsi Viešpaties kelio, kad elgtųsi teisingai ir teisingumu; kad Viešpats įvykdytų Abraomui tai, ką apie jį kalbėjo“ (Pr 18, 17–19).
Ir kaip parodyta klausimyne, Viešpaties keliai ir Viešpaties teisumas yra Jo įsakymai (Mal 2:8–9 ir Ps 119:172). O Dievo teisumas yra amžinas (Ps 119:142). Ir kas elgiasi teisingai, tas yra teisus, kaip ir Jis yra teisus (1 Jn 3:7).
Dievas liudijo apie Abraomą Izaokui ir tarė:
„Nes Abraomas pakluso mano žodžiui ir laikėsi mano įsakymų, mano nurodymų, mano nuostatų ir mano įstatymų.“ (Pr 26, 5).
Be to, Raštuose sakoma, kad Zacharijas ir jo žmona Izabela buvo teisieji. Jie buvo teisieji, nes laikėsi Dievo teisumo, laikėsi Jo įsakymų, žiūrėkite:
„Judejos karaliaus Erodo laikais gyveno kunigas vardu Zacharijas iš Abijo giminės, kurio žmona buvo viena iš Aarono dukterų, vardu Izabela. Abu jie buvo teisūs Dievo akyse, be priekaištų laikydamiesi visų Viešpaties įsakymų ir nuostatų.“ (Lk 1:5–6).
Taip pat ir Juozapas, Jėzaus motinos Marijos vyras, buvo teisus (Mt 1:19).
Todėl visi, kurie gyvena pagal Dievo teisumą, ty laikosi Jo įsakymų, yra teisūs, kaip ir Dievas yra teisus, žr.:
„Vaikeliai, niekas jūsų neklaidintų: kas gyvena pagal teisumą, tas yra teisus, kaip ir Jis yra teisus.“ (1 Jn 3, 7).
Kas netiki Dievo įsakymais, tas negali jų laikytis, nes jie yra tikėjimo įstatymas (Rom 3:27 ir 31). Ir jie nėra sunkūs, kaip įkvėptas pasakė Jonas (1 Jn 5:3). O kas jų nesilaiko, negali būti Dieve (1 Jn 3, 24). Todėl jame negali būti Tėvo meilės (Jn 15, 9–10).
Skirtumas tarp apeiginių įstatymų ir moralinio įstatymo
Tačiau yra tokių, kurie kaip argumentą naudoja Biblijos ištraukas, kurios nesako to, ko jie nori. Vienoje iš jų apaštalas sako: „Jūs laikotės dienų, mėnesių ir metų“. Arba kitoje, kurioje sakoma: „Niekas jūsų neteistų dėl valgymo, gėrimo ar sabatų“.
Kaip matėme, kai citavome įstatymus, nurodančius „iškilmingus sabatus“, egzistavo iškilmingos dienos, iškilmingi mėnesiai ir iškilmingi metai, kuriuos žydai laikėsi net Pauliaus laikais. Šie žydai siekė priversti pagonis, prisijungusius prie „kelio“, laikytis šių dienų, tvirtindami, kad jei jų nesilaikys, jie nesilaikys įstatymo. Be to, jie teigė, kad pagonys turi apsipjaustyti, kad įvykdytų Mozės įstatymą. Tai paskatino Paulių parašyti laišką „Galatams“, kuriame jis nagrinėja šią temą.
Bet kuriuo atveju, kaip rašo laiško hebrajams autorius, Dievas panaikina pirmąją sandorą, kad nustatytų antrąją. Pirmoji apėmė šventų nuostatų laikymąsi, kuris apėmė aukas iš maisto, gėrimų ir aukojimų (Žyd 9). Taip pat draudimus „neliesk“, „neimk“, kuriuos Paulius vadina nuostatomis (Kol 2:20–21). Tačiau Kristus panaikino šiuos dalykus, kurie nieko nepatobulino, išbraukdamas skolos raštą, kuris buvo prieš mus dėl tų nuostatų, ir pašalino jį iš mūsų tarpo, prikaldamas jį prie kryžiaus (Kol 2:14). Taigi, kadangi tai buvo įsakymai ir buvo laikas, kai jų reikėjo laikytis, Jėzus, būsimųjų gėrybių vyriausiasis kunigas, atėjęs panaikino pirmuosius ir įvedė antruosius; jis panaikino tai, kas buvo padaryta Horebe, ir patvirtino tai, kas buvo padaryta Moabo žemėje.
Todėl Izaijas pasakė:
„Kas skerdžia jautį, tas lygus tam, kuris sužeidžia žmogų; kas aukoja ėriuką, tas lygus tam, kuris nupjauna šunį; kas aukoja auką, tas lygus tam, kuris aukoja kiaulės kraują; kas degina smilkalus, tas lygus tam, kuris laimina stabą; šie pasirenka savo kelius, o jų siela mėgaujasi savo bjaurystėmis“ (Iz 66, 3).
Taigi pranašai, gavę šiuos žodžius, norėjo sužinoti, ar jie skirti jų laikams, ir jiems buvo pasakyta, kad ne jiems, o pagonims, kuriems jie tarnavo (1 Pt 1:11–12).
Izaijas užrašė tai, ką Viešpats jam pasakė:
„Kai ateinate pasirodyti prieš mane, kas iš jūsų rankų to reikalavo, kad ateitumėte mindžioti mano kiemus? Nebeneškite daugiau veltui aukų: smilkalai man yra bjaurystė, taip pat jaunatės, sabatai ir susirinkimai; negaliu pakęsti neteisybės, netgi iškilmingų susibūrimų. Jūsų jaunatvės ir jūsų iškilmės kelia pasibjaurėjimą mano sielai; jos jau tapo našta; aš jau pavargau jas kentėti.“ (Iz 1, 12–14).
Tačiau atidžiai pažvelkite į kontekstą ir palyginkite su Kunigų knygos 23 skyriumi, ir pamatysite, ką Viešpats turi omenyje: susirinkimus, jūsų iškilmingas šventes (palyginkite su Kun 23:1, 8, 9, 17, 21, 28 ir 29). Taigi tie šeštadieniai buvo jūsų šeštadieniai.
Ir apie juos Viešpats per Ozėją dar sako: „E Aš nutrauksiu visą jų džiaugsmą, jų šventes, jų jaunatį, jų šeštadienius ir visas jų šventes“ (Oz 2:11). Toliau Viešpats dar sako: „E Aš susituoksiu su tavimi amžinai; susituoksiu su tavimi teisumu, teisingumu, gerumu ir gailestingumu. Ir susituoksiu su tavimi ištikimybe, ir tu pažinsi Viešpatį“ (19–20 eil.). Be to, Viešpats per Jeremiją įspėja:
„Taip sako Viešpats: Saugokite savo sielas ir nešiokite krovinių šeštadienį, nei įneškite jų pro Jeruzalės vartus. Taip pat šeštadienį neišneškite krovinių iš savo namų ir neatlikite jokio darbo; verčiau pašventinkite šeštadienį, kaip įsakiau jūsų tėvams. Argi, jei uoliai manęs klausysite, – sako Viešpats, – šeštadienį neįnešdami krovinių pro šio miesto vartus ir pašventindami šeštadienį, neatlikdami jame jokio darbo, tada pro šio miesto vartus įeis karaliai ir kunigaikščiai, sėdintys ant Dovydo sosto, važiuojantys vežimais ir jojantys ant žirgų – jie ir jų kunigaikščiai, Judo vyrai bei Jeruzalės gyventojai; ir šis miestas bus apgyvendintas per amžius. Bet jei neklausysite, kad pašventintumėte šeštadienį ir neįneštumėte jokių krovinių, kai šeštadienį įeisite pro Jeruzalės vartus, tada aš uždegsiu ugnį prie jos vartų, kuri sudegins Jeruzalės rūmus, ir ji neužges.“ (Jer 17:21–22, 24–25, 27).
Šeštadienis ne tik yra sukūrimo atminimas, bet ir ženklas tarp Dievo ir Jo tautos, žr.:
„Aš taip pat daviau jiems savo šeštadienius, kad jie būtų ženklas tarp manęs ir jų; kad jie žinotų, jog Aš esu Viešpats, kuris juos pašventina. Pašventinkite mano šeštadienius, ir jie bus ženklas tarp manęs ir jūsų, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. Tačiau ir vaikai sukilo prieš mane, nesilaikė mano įstatymų ir nesilaikė mano nuostatų, kurias vykdydamas žmogus jomis gyvens; jie paniekino mano sabatus, todėl aš pasakiau, kad išliesiu ant jų savo rūstybę, kad dykumoje įvykdyčiau savo pyktį prieš juos. Bet aš sulaikiau savo ranką ir padariau tai dėl savo vardo, kad jis nebūtų paniekintas tautų akyse, kurių akivaizdoje juos išvedžiau. Taip pat iškėliau savo ranką prieš juos dykumoje, kad juos išsklaidytų tarp tautų ir išbarstytų po žemes; nes jie nevykdė mano nuostatų, atmetė mano įstatymus, paniekino mano sabatus, o jų akys sekė savo tėvų stabus.“ (Ez 20:12, 20–24).
Kai Viešpats paskelbė Savo Įstatymą tautos akivaizdoje Sinajaus dykumoje, Jis pats kalbėjo iš debesų ir apie sabatą tarė:
„Atmink sabato dieną, kad ją pašventintum. Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus. Bet septintoji diena yra tavo Dievo, Viešpaties, sabatas; jokio darbo nedaryk – nei tu, nei tavo sūnus, nei tavo dukra, nei tavo tarnas, nei tavo tarnaitė, nei tavo gyvulys, nei svetimšalis, esantis tavo vartuose. Nes per šešias dienas Viešpats sutvėrė dangų ir žemę, jūrą ir viską, kas juose yra, o septintą dieną ilsėjosi; todėl Viešpats palaimino šeštadienį ir jį pašventino.“ (Iš 20:8–11).
Atkreipkime dėmesį į detales:
Dvidešimto skyriaus pradžioje rašoma: „Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius, sakydamas: ‚Aš esu Viešpats, tavo Dievas‘“. Taigi Jis pradeda tiesiogiai diktuoti savo įstatymus tautai, ir tai aiškiai užfiksuota Deuteronomijoje, kur sakoma:
„Tą dieną, kai stovėjote prieš Viešpatį, savo Dievą, Horebe, kai Viešpats man tarė: ‚Surink man šitą tautą, ir aš jiems leisiu išgirsti savo žodžius, ir jie juos išmoks, kad bijotų manęs visą laiką, kol gyvens žemėje, ir mokytų juos savo vaikams; ir jūs priėjote bei atsistojote prie kalno; o kalnas degė ugnimi iki pat dangaus vidurio, ir buvo tamsa, debesys bei tamsybė. Tada Viešpats kalbėjo jums iš ugnies vidurio; jūs girdėjote žodžių balsą, tačiau, išskyrus balsą, nematėte jokio pavidalo. Tada Jis paskelbė jums Savo sandorą, kurią jums nustatė, – dešimt įsakymų, – ir užrašė juos ant dviejų akmens plokščių.“ (Įst 4, 10–13).
Be to, eilutėse, kuriose cituojami įsakymai, galime pastebėti ir kitų svarbių detalių, pavyzdžiui: „bet septintoji diena yra tavo Dievo, Viešpaties, sabatas.“ Ir ne tik Izraelio tauta turėjo nedirbti tą dieną, bet ir jos gyvuliai, kurie jai tarnavo, ir tarnai, ir svetimšaliai, gyvenantys tarp jų. Taip buvo dėl to, kad buvo tautos tarnai, taip pat ir tie, kurie prisijungė prie Izraelio tautos pagal susitarimus arba susimaišę su ja. Taip Dievas kalbėjo Mozei ir įsakė jam pamokyti tautą: „Vienodas įstatymas bus jums; svetimšalis bus lygus vietiniui“ (Kun 24:22).
Jis dar pridūrė: „Jei gi pas tave apsistos koks nors svetimšalis ir norės švęsti Viešpačiui Paschos šventę, tebūnie apipjaustyti visi jo vyrai, ir tada jis galės ją švęsti ir bus lygus vietiniui; bet nė vienas neapipjaustytas jos nevalgys. Tas pats įstatymas galioja ir vietiniam gyventojui, ir svetimšaliui, kuris gyvena tarp jūsų“ (Iš 12:48–49; Kun 24:22; Sk 15:16, 29).
Svarbu pabrėžti, kad kai Dievas perdavė savo įstatymus tautai, Mozė dar nebuvo užlipęs ant kalno ir todėl nebuvo gavęs akmeninių plokščių, kuriose buvo užrašytas Dekalogas. Tačiau pirmoji sandora jau buvo sudaryta, taigi joje buvo įtraukti įstatymų nuostatai. Tuo pačiu metu, kai Dievas suteikė Mozei Savo Įstatymą, Jis taip pat davė jam nuostatus, įsakymus ir sprendimus, žr.:
„Štai nuostatai, sprendimai ir įstatymai, kuriuos Viešpats nustatė tarp savęs ir Izraelio vaikų Sinajaus kalne per Mozę.“ (Lev 26:46).
Svarbu žinoti, kad, nors nuostatos buvo panaikintos po Jėzaus mirties, kuris jas įtvirtino ant kryžiaus, Dievo nustatyti ir Mozei duoti įstatymai bei sprendimai nebuvo panaikinti. Todėl Dievas per Malachiją tarė: „Prisiminkite mano tarno Mozės įstatymą, kurį jam daviau Horebe visai Izraeliui, ir kuris yra įstatymai bei nuostatai“ (Mal 4:4).

Oli Prestes
Misionierius